Druidai


 

Pirmą kartą rašytinuose šaltiniuose keltai paminėti 400 m. pr.m.e. viename pranešime, kuriame kalbama apie barbarų, persikėlusių per Alpes, susidūrimą su etruskais. Kitas jų susidūrimas įvyko su tuomet dar jauna Romos imperija ir iš Romos istoriko Livijaus raštų (Livy's The Early History of Rome) matyti, kad tai buvo pakankamai civilizuotas susidūrimas. Iš rastų išlikusių tvirtovių, šventyklų, papuošalų ar įrankių galima spręsti ne tik apie pačių keltų buitį, papročius ar tikėjimus, bet ir teigti, kad keltai turėjo daug prekybinių ryšių su kitomis kultūromis.

Pagrįstų žinių apie druidus turime nepalyginamai mažiau - vieni juos laiko senoviniais keltų išminčiais, kiti priskiria karių luomui, treti sulygina su indų brahmanais. Nekeista, kad šiandieną apie juos žinome tiek mažai - druidų tikėjimai buvo slapti ir perduodami iš lūpų į lūpas, papročiai neviešinami, o jie patys užmiršti prieš daugybę amžių. Netgi dėl pavadinimo "druidai" kilmės nesutariama iki šiolei. Romos autorius Gajus Plinijus (Gaius Plinius Secundus, 23/24-79 m.) teigė, kad pavadinimas siejamas su graikišku žodžiu "drue", reiškiančiu "ąžuolas". Kituose šaltiniuose nurodoma, kad antroji pavadinimo dalis galėjusi kilti iš indoeuropietiškos prokalbės žodžio "wid" - žinojimas (Herm, 57), o junginys "drue-wid" apytiksliai galėjo būti verčiamas kaip "ąžuolų žyniai". Neturėdami rašytinių šaltinių, neišlikus kulto pastatams, kuriuose būtų galima rasti nors menkiausią užuominą apie druidų gyvenimą, galime pasikliauti tik svetimšalių stebėtojų spėlionėmis ir liudijimais.

Vienas išsamiausių "reporterių" - Julijus Cezaris, romėnų generolas, keletą metų praleidęs keltų kaimynystėje. Pirmame šios eros šimtmetyje, romėnams užėmus keltų centrą – Galiją ir dalį Didžiosios Britanijos (anuomet keltai valdė nuo Britų salyno iki Prancūzijos besitęsiančias teritorijas), "Galų karuose" Cezaris pirmasis paminėjo druidus kaip atskirą, ypatingai gerbiamą išsilavinusių žynių klasę: "Druidams patikėtas bendravimas su dievais, jie atnašauja aukas ir konsultuoja visais religiniais klausimais... Jie teisėjauja veik visuose ginčuose...". Kalbėdamas apie religiją Cezaris pasakoja, kad "...pagrindinis jų doktrinos bruožas yra tas, kad siela nemiršta ir po mirties iš vieno kūno pereina į kitą <...>. Jie sakė, kad jų religija draudžia užrašinėti savo mokymą... Bet aš manau, jog jie nenorėjo, kad druidų doktrina taptų visuotine nuosavybe, <...> nes jei žmonės gali pasinaudoti rašytiniais šaltiniais, jie nebenori mokytis mintinai ir leidžia savo prisiminimams nublankti" (Julius Caesar, De Bello Gallico).

Vėliau istorikas Plinijus Vyresnysis detalizuoja druidų ritualus ir sieja juos su medicina ir burtininkavimu: "Druidai? Jie nieko nelaiko šventesniu kaip amalą ir medį, ant kurio jis auga, jeigu tai ąžuolas <...>. Viską, kas auga ant ąžuolų, jie vertina kaip dangaus siųstą ženklą, kadangi šį medį pasirinko dievai. Jie išsirenka iš girios vieną ąžuolą ir jokių religinių apeigų neatlieka be jo lapijos prieglobsčio <...>. Amalas randamas itin retai ir, kada jis randamas, surengiama didelė ceremonija, dažniausiai šeštą mėnulio dieną. Sveikindami mėnulį jie ruošia ritualinę auką bei puotą po medžiais ir atsiveda du baltus jaučius. Baltai apsirėdęs šventikas ropščiasi į medį, auksiniu peiliu nupjauna amalą ir sudeda į baltą audeklą. Tada jie meldžiasi dievams ir prašo, kad šie mielaširdingai priimtų jiems skirtą auką. Jie mano, kad amalas gydo ligas ir gali suteikti vaisingumą bet kuriam nevaisingam padarui ir kad tai yra pats galingiausias priešnuodis" (Pliny, Naturalis Historia XVI, 95).

Druidus minėjo ne tik Plinijus ar Cezaris, bet ir nemažai kitų autorių, tokių kaip Ciceronas, Strabo, Diodoras ar Poseidonijus (Strabo, Diodorus, Posidonius) ir šiandieną sunku pasakyti, kiek objektyvūs jų pasakojimai. Štai Julijus Cezaris buvo numatęs nukariauti galus, todėl, galimas dalykas, rašydamas apie keltų žynius gerokai perlenkė. Poseidonijus druidų pasaulėžiūrą bandė susieti su savo paties stoicistine filosofija, o mažesnį patirties bagažą nei Cezaris turėję Strabo ir Diodoras druidus laikė bardais, aiškiaregiais ir ateities spėjikais. Netgi yra bandymų druidus pavaizduoti kaip nekaltus ir narsius kovotojus, artimus gamtai ir nesugadintus civilizacijos, kaip juos ir apibūdina Tacitas, o romėnų autorius Diogenas nepagailėjo druidams "pačių įžymiausių pasaulio filosofų" epiteto. "Jie gelbėdavo gentims ir klanams kaip teisėjai, pranašai, narsūs žmonės ir kaip kolektyvinės atminties saugotojai, žodinių tradicijų puoselėtojai" (Herm, 61), o iki šių dienų išlikusiuose mituose pasakojama, kad druidai neva turėję paranormalių galių – aiškiaregystę, sugebėjimą kontroliuoti orus, greitai užgydyti žaizdas ir pasiversti įvairiais žvėrimis, buvę neprilygstami astrologai ir pranašai. Tad visai nenuostabu, kad vėlesniais amžiais druidus gaubė paslapties šydas ir didvyrių aureolė.

Nėra abejonių, jog druidizmas buvo ikiromėniškosios Galijos ir Britanijos tautų religija. Tacitas "Britų salų užpuolimo aprašyme" pasakoja, kad prieš mūšį romėnų legionieriams pasirodę keltų šventikai iškėlę į dangų rankas siuntė šiems baisius prakeiksmus. Panašiai pasakoja ir Diodoras, teigdamas, kad prieš mūšį druidai atnašaudavę dievams aukas ir dažnai patys puldavę į tarpą tarp dviejų armijų, idant jas sustabdytų. Deja, romėnai buvo numatę užkariauti Europą (300 m. pr.m.e. - 100 m.) ir prakeiksmai jiems pasirodė nė motais, tad greitai anglai buvo priversti trauktis. Užpuolikai negailėdami kirto šventąsias ąžuolų giraites...

Pamažu artėjo keltų ir druidų eros saulėlydis. Pirmame šios eros šimtmetyje druidai, matyt, išnyko visiškai, jie buvo minimi itin retais atvejais. Krikščionybės triumfas 313 metais, Romos griūtis 476-aisiais ardė senąsias keltų tradicijas. Aprašyta graikų ir romėnų istorikų, keltų religija mirė veikiai po to, kai 400-500-aisiais metais šie buvo apkrikštyti – neužilgo senieji papročiai ir religija išdilo iš žmonių atminties.

Druidizmas iš naujo buvo atrastas renesanso mokslininkų. XVIIa. rašytojas Džonas Obri (John Aubrey) iškėlė nepagrįstą hipotezę, kad akmeniniai ratai, tokie kaip Stounhendžas, galėjo būti druidų šventyklos. XVIII a. pradžioje šią idėją išplėtojo Viljamas Staklėjus (William Stukeley), 1740 m. išleidęs pirmąją savo knygą "Temple Restored to the British Druids", o praėjus dar šimtmečiui anglų seras Džonas Labokas (John Lubbock, 1834-1913 m.), savo darbuose teigdamas, kad druidai buvo gerokai prieš keltus gyvenusi gentis, Stounhenžo atsiradimą nukėlė į 2000 m. pr.m.e. Taip buvo padėti pamatai iki šiol gajaus mito atsiradimui, kurio spalvingiausia apraiška – kasmetinė baltarūbių "druidų" eisena Solsberio lygumoje per vasaros saulėgrįžą.

Šiandieną "neo-druidai" bando atgaivinti mistinę keltų patirtį ir iš naujo išgyventi dvasinę senovės druidų jungtį su žemės paslaptimis. Šiuolaikiniai "druidai" Stounhendžą ir kitus megalito periodui priklausančius Britų salyno objektus laiko šventyklomis, nors visi akmenų ratai, stulpai ir kolonos buvo pastatytos tautų, gyvenusių prieš atsikeliant keltams – t.y. 1000-3000 metų pr.m.e. Pvz., Stounhendžas buvo pastatytas šimtmečio bėgyje apie 2800m. - 1550 m. pr.m.e. (kituose šaltiniuose nurodoma 4000 m. pr.m.e.), o patys anksčiausi duomenys apie druidus siekia "vos" 200 m. pr.m.e., apie keltus – 400 m. pr.m.e.

Pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjusi "neo-pagoniškoji" religija iš esmės yra derlingumo religija, garbinanti natūralų (gamtos) pasaulį ir sezoninę metų laikų kaitą. Ji pripažįsta Deivę, kaip moteriškąją Dievo pusę, todėl greitai paplito feminisčių bei moters kulto gerbėjų tarpe. Naujieji pagonys neturi tvirtų savo tikėjimo gairių, tačiau stengiasi didžiąją dalį savo ritualų susieti su tokiais natūraliais reiškiniais kaip metų laikai, saulės padėtis ir pan. Jie garbina gamtos jėgas šokdami ir dainuodami, degindami deglus ir laužus, o savo ritualus atlieka atvirame ore – parkuose, soduose ar miškuose. Neo-pagonybė gali pasirodyti patraukli dėl itin didelės pagarbos moteriai, natūralumo ir paslapties šydo, kurį sukuria praktikuojamas gydymas žolelėmis, burtai ir pranašavimai. Visgi šiuolaikinių druidų tikėjimas – keistoka jungtis su senaisiais keltais, nes nėra jokio tiesioginio ryšio tarp keltų druidų ir šiuolaikinių "wicca" – savotiško dvasinio kelio, paremto gamtos tikėjimais ir apeigomis, puoselėtojų. Nepriklausomai nuo to, kas jie buvo iš tikrųjų, druidai mėgavosi savo statusu ir aukšta padėtimi keltų visuomenėje, priešingai nei šiandieniniai "druidai", kurie randa nusiraminimą bendraudami su žolėmis arba vėjais, švilpaujančiais akmeninių ratų užkaboriuose...
 

Ruošiant skyrių panaudota medžiaga:
The Celtic Druids by John Michell;
Šiaurės Europos (ir baltų) kulto ypatybės, Gintaras Beresnevičius;
CELTIC DRUIDISM: History, beliefs, practices, & myths by B.A. Robinson;
Who were the Druids? by Virginia Franco;
Stonehenge and the Druids By Philip Shallcrass.

 

Parengė Skeptic

Šio straipsnio visos turtinės ir neturtinės teisės priklauso straipsnio autoriui. Kūrinio naudojimas komerciniams, profesiniams ir kitokiems ne asmeninio pobūdžio tikslams yra draudžiamas ir užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Draudžiama naudoti visą straipsnį arba jo dalį neturint autoriaus raštiško sutikimo. Su autoriumi susisiekti galima nurodytais būdais. (c) Skeptic, (p) Lizdas

 

 

 

© lizdas.ga   webmaster@lizdas.ga