Lochneso pabaisa


 

Loch-Neso ežeras yra didžiausias iš trijų Glenmoro ežerų, dalijančių šiaurės Škotiją nuo Fort-Viljamo iki Inverneso (Fort William, Inverness). Tai siauras ir ilgas ežeras ( ilgis 37 km, plotis – vos 1.6 km), kurį maitina šešių upių vandenys. Vidutinis jo gylis 213 m., nors kai kuriose vietose siekia net iki 230 m.

Pirmasis pranešimas, kad ežere "pastebėta didžiulė žuvis" pasirodė dar 1868 metais. Vėliau susidomėjimas kiek sumažėjo, bet tik iki 1933-1934-ųjų, laikomų šiuolaikinės legendos apie Nesę pradžia, kai pranešimai apie ežere gyvenančią pabaisą pasipylė kaip iš gausybės rago. Šiais metais pabaisa buvo pirmą kartą nufotografuota - atostogaujantis Londono ginekologas Robertas Kenetas Vilsonas (Robert Kenneth Wilson) užfiksavo keistą ilgu kaklu ir maža galva būtybę, šiek tiek primenančią pleziozaurą. Jos nuotrauką išspausdinę Daily Mail sukėlė tikrą sensaciją. Išgarsėjusi kaip "chirurgo fotografija" ji tapo viena geriausiai pasaulyje žinomų gyvūno nuotraukų. Apgavystė buvo atskleista tik 1994-aisiais, kai šia istorija buvo pradėta domėtis plačiau. Paaiškėjo, kad humoro jausmo nestokojantys atostogautojai nufotografavo pasigamintą baidyklės iškamšą, o lengvatikiai sensacijų ieškotojai mielai išgarsino gandus apie iki istorinių laikų reptiliją, kurios protėviai išnyko daugiau kaip prieš 66 milijonus metų...

Susidomėjimas Loch-Neso pabaisa išaugo. Iki tol žmonės atvykdavo prie ežero tiesiog poilsiauti, o ne rengti mitinio gyvūno paieškų, tačiau po žymiosios "chirurgo fotografijos" pasirodymo ežero paslaptimi susidomėjo ir profesionalūs mokslininkai. Buvo surengta ne viena mokslinė ekspedicija, o 1961m. įkurtas Loch-Neso reiškinių tyrimų biuras, tačiau pabaisos niekas taip ir neaptiko.

Keista, kad paskutiniu metu ežerą aplanko tikrai daugiau turistų, negu anksčiau ir, atrodo, būtų įtikėtina, kad gautume daugiau pabaisos nuotraukų ar vaizdo įrašų, tačiau yra atvirkščiai. Turimos fotografijos ir video juostos nepakankamai aiškios, kad padėtų identifikuoti objektą, o jokių fizinių pabaisos egzistavimo įrodymų niekuomet nebuvo rasta, nors ši buvo pastebėta daugybę kartų. Roy Mackal savo knygoje "Loch-Neso monstrai" ("The Monsters of Loch Ness") teigia, kad daugiau nei 85 % visų aprašytų dėmesio vertų pasakojimų pažymima, kad pabaisa buvo pastebėta anksti ryte, būtent tuo paros metu, kada matomumas itin prastas ir objektai gali pasirodyti nenatūraliai didelių apimčių. Pūvant augalijai išsiskiriančių metano dujų burbulai kildami į paviršių sproginėja ir sukelia keisčiausius garsus, galinčius suklaidinti stebėtoją.

Panašią teoriją Edinburge vykusioje konferencijoje pristatė Italijos Nacionalinio Tyrimų instituto geologas Luidži Pikardi, (Luigi Piccardi, National Research Center) kuris specializuojasi seisminių reiškinių aptikimo ir analizavimo senoviniuose mituose srityje.

Loch-Neso ežeras susiformavo kaip tik geologinio lūžio, vad. Didžiosios Gleno slinkties, besitęsiančios nuo Airijos iki Škotijos salų, srityje. Ši sritis dar ir šiandieną tebėra seismiškai aktyvi - per šimtą metų čia įvyksta vidutiniškai trys 4 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimai. Rimčiausias žemės drebėjimas buvo užregistruotas 1816 metais, pakankamai stiprus, kad būtų jaučiamas didesnėje Škotijos dalyje. Vėliau mažesni žemės drebėjimai užfiksuoti 1888, 1890, 1901 ir 1934 metais.

Iš daugiau kaip 3000 užregistruotų pranešimų apie pastebėtą pabaisą, Pikardi atrinko maždaug 250, kurių negalima paaiškinti medžių šakomis vandenyje, mačiusiojo girtumu ar kitais paprastais dalykais. Beveik visuose kalbama tik apie didesnes, nei įprasta, bangas, kurios galėjo kilti dėl seisminio efekto padarinių. "Kai skaitote žmonių, mačiusių Nesę, pranešimus, daugelis teigia išgirdę didelį triukšmą, pastebėję vandens sujudimą ir dideles besiritančias bangas", pastebi mokslininkas. Picardi mano, kad 1934-ųjų pranešimų srautas susijęs būtent su tų pačių metų rugpjūtį įvykusiu žemės drebėjimu. Anot mokslininko, Glen-Moro lūžyje seisminis aktyvumas pasireiškia kaip tik Loch-Neso regione. Požeminiai žemės drebėjimai vandenyje gali sukelti nedidelius cunamius, o sujudintame ežero dugne formuojasi dujų burbulai, kurie kildami į paviršių sukelia bangas ir neįprastus garsus. Ramiame ežere staiga pamačius bangas, stebėtojams gali pasirodyti, jog po vandeniu juda kažkoks didžiulis gyvūnas. Iš toli ir pačios bangos gali būti panašios į pabaisos kupras.

Ši idėja mokslininkui kilo atsitiktinai, renkant informaciją apie geologinių lūžių istoriją pietinėje Europoje. Ieškodamas užuominų mitologijoje, jis pastebėjo dėsningumus tarp vykusių žemės drebėjimų ir pasakojimų apie jūrų pabaisas Viduržemio jūros regione, Norvegijoje, Islandijoje, Šiaurės Amerikoje, Škotijoje. Būtent tada mokslininkui kilo mintis, kad didžioji dalis mitinių būtybių buvo pastebėtos tose vietose, kur seisminis aktyvumas buvo itin didelis. Pvz. Egėjo jūros regione sklandančios legendos apie pastebėtus drakonus gali būti tiesiog seisminio aktyvumo padarinių sukeltos optinių apgaulių išdava.

Kitą teoriją, galinčią paaiškinti pleziozauro pasirodymus žmonėms, pristatė Robertas Kreigas. Pirmiausia Kreigas atidžiai išstudijavo liudininkų, neva mačiusių pabaisą, pranešimus ir uždavė sau klausimą, kodėl iš daugiau kaip 500 Škotijos ežerų tiktai apie tris - Loch-Tėj, Loch-Morar ir Loch-Ness sklando legendos, jog juose gyvena paslaptingos pabaisos? Visi trys ežerai gilūs, vandeningi ir apsupti miškų, tačiau argi tik šie trys ežerai atitinka minėtas sąlygas? "Ne", - atsako Kreigas, - "Loch-Lomond'o ežeras taip pat yra gilus, žemiausias jo taškas yra 180m. gylyje, kai Loch-Tėj siekia 150 m., Loch-Ness – 230 m., Loch-Morar – 310 m". Ir visgi, Loch-Lomond'o ežeras jokiose legendose ir liudininkų pasakojimuose neminimas.

Tada tyrinėtojas atkreipė dėmesį į visų trijų ežerų pakrantes. Paaiškėjo, kad skirtingai nei likusių ežerų, jos apaugusios spygliuočių mišku, kuriame dominuoja škotiškos pušys (Pinus Silvestris). Šis medis savo neeilinių savybių dėka išgyveno ne vieną ledynmetį - jis itin atsparus ligoms ir kenkėjams. Taip pat šios pušys daug smalingesnės už, tarkim, pušis, išaugintas medelynuose. Nuo senatvės išvirtę ar audros išrauti smalingi pušų kamienai pamažu nusileidžia į dugną ir pasineria į dumblą. Beržą ar buką vanduo supūdo ir paverčia trūnėsiais gana greitai, tačiau su škotiškosiomis pušimis ne taip paprasta. Vandens slėgio veikiamas viršutinis smalingas sluoksnis susispaudžia į vandeniui beveik nepralaidų apvalkalą ir taip medį "užkonservuoja" ilgam laikui. Vis dėl to medžiui neišvengiamai yrant, puvimo procesų metu kaupiasi dujos, kurios smalos sankaupas stumia prie mažiausią pasipriešinimą turinčių vietų – strampo galų ir šakų, kur susidaro smalos maišeliai. Dujų pagalvių stumiamas rąstas anksčiau ar vėliau (kartais praeina ištisi dešimtmečiai) iškyla į ežero paviršių demonstruodamas "snukį", "kuprą" arba "uodegą" – priklausomai nuo stebėtojo vaizduotės. Rąstui kylant į paviršių gali girdėtis oro burbulų pliaukšėjimas, besivartaliojančio rąsto švilpesys ar smalos maišelių mikro sprogimai, kuriuose slėgis daug kartų viršija atmosferinį. Sprogus dujų maišeliams, kurie medį laikė virš vandens, pušis galutinai "išleidžia kvapą" ir dingsta ežero gelmėse.

Patikrinti škotiškųjų pušų versiją galima dvejopai: iš ežero dugno ištraukti keletą iki šiol tebesnaudžiančių rąstigalių arba nuleisti smaluotus rąstus su pritvirtintais davikliais į dugną ir sekti jų panirimą ir išplaukimą. Tačiau Kreigas neatsakys į pagrindinį ir pakankamai aštrų klausimą: ar Nesės gerbėjai ir legendų apie ją rinkėjai, suvenyrų - jauko turistams gamintojai norės išsiskirti su mielu nekenksmingu pleziozauru, atsisakydami pelningos legendos dėl moksliškai paaiškintos, tačiau visiškai proziškos škotiškos pušies versijos?

 

***


Atvažiavo poilsiautojai į Škotiją. Ten gidas jiems aprodo šalį.
- Va čia žemutinė pilis, čia aukštutinė... O va čia visų škotų pasididžiavimas - Lochneso ežeras. Sakoma, kad jame gyvena pabaisa Nesė.
Vienas turistas klausia:
- O kada ji pasirodo žmonėms?
- Na, mažiausiai po 40 bokalų...

Šiandieniniame vis greitesniais tempais besivystančiame pasaulyje, kur akcentuojamas tiek aktyvus darbas, tiek aktyvus poilsis, vis dažniau išgirstame atsiliepimus apie netradicinius poilsiavimo būdus. Jei anksčiau kiekvieną vasarą lankydavomės kokiame nors viename iš lietuviškųjų kurortų, tai šiandieną vis didesnį poilsiautojų srautą stengiasi pritraukti kaimo turizmu užsiimantys verslininkai. Kiekvienas nusmurgęs kaimiūkštis ieško kažko patrauklaus savo dilgėlėmis apžėlusiose apylinkėse. Pavažinėjęs po Lietuvą pamatysi dešimtis "Laumių akmenų", "Raganų ąžuolų", vietų, kuriose vaidenasi ar kur prabėgusi velnių kaimenė paliko savo kanopų įspaudus. Jei neturima nieko įdomaus ir regiono gyventojai nepasižymi lakia fantazija, rengiamos šventės ar festivaliai.

Škotams šis uždarbiavimo būdas jau seniai nebe naujiena. Kraštas nederlingas ir ne itin išvaizdus: didžioji reljefo dalis kalvota, o kalnų viršūnės akmeningos ir tinkamos nebent avių bandoms ganyti. Kadangi žemės ūkiui vystyti sąlygos nepalankios, gyventojai verčiasi miškininkyste, elektros energijos gamyba ir, be abejo, turizmu. Čia seniai buvo suprasta, kad atvykėliai gali užtikrinti ne tokias jau mažas pajamas (pvz. 1993m. iš turizmo buvo gauta 37 mln. $ pelno), todėl ši paslaugų sfera buvo sumaniai išplėtota – pradedant organizuojamomis povandeninėmis turistinėmis kelionėmis ir baigiant po vandeniu ir ežero paviršiuje įrengtomis stebėjimo kameromis tiems, kurie negali atvykti. Niūrus ir nuolatinių liūčių merkiamas Glenmoras pasirodė esanti tinkamiausia vieta jo drumzlinų ežerų vandenyse apsigyventi gigantiškiems pleziozaurams, miškuose - elfams ir troliams, medžių fėjoms ir piktiems nykštukams, drevėse saugantiems aukso puodus...

 

 

Ruošiant skyrių panaudota medžiaga:
Nessie Hoax Redux, by Joe Nickell;
The Monsters of Loch Ness, by Roy Mackel, Chicago, Swallow Press, 1976;
Rumbles From Loch Ness? By Katherine Cheng;
Несси - всего лишь газы? 27.06.2001 Русская служба Би-би-си;
Г.Гаев. Сильвестр против Несси, Журнал "Вокруг света", номер 12 за 1982 год;
George O. Abell, et al., eds. Science and the Paranormal. New York: Scribner's. 1981;
Ronald Binns. The Loch Ness Mystery: Solved. Buffalo, NY: Prometheus, 1984.

 

Parengė Skeptic

Šio straipsnio visos turtinės ir neturtinės teisės priklauso straipsnio autoriui. Kūrinio naudojimas komerciniams, profesiniams ir kitokiems ne asmeninio pobūdžio tikslams yra draudžiamas ir užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Draudžiama naudoti visą straipsnį arba jo dalį neturint autoriaus raštiško sutikimo. Su autoriumi susisiekti galima nurodytais būdais. (c) Skeptic, (p) Lizdas

 

 

 

© lizdas.ga   webmaster@lizdas.ga