Vampyrai

Pirmoji mintis, ateinanti galvon išgirdus žodį "vampyras" - tai mistinė negailestinga pabaisa, žudanti savo aukas ir siurbianti jų kraują, kad galėtų išgyventi. Tai prisikėlęs iš kapo gyvas lavonas, naktį sugrįžtantis gyvųjų pasaulin, kad sapnų karalystėje susirastų savo eilinę auką. Laikoma, kad jie gali pasiversti vilkais, žiurkėmis, juodais katinais, pelėdomis, varnomis ar vorais. Vampyrai gali telepatiškai kontroliuoti žmones ar gyvulius, juos užhipnotizuoti ir pavergti savo valiai. Kiek tuose mituose yra tiesos ir "iš kur atsirado" pirmasis vampyras? Vienareikšmiško atsakymo, tikriausiai, nėra. Pats tikėjimas iš numirusiųjų prisikeliančiais lavonais atėjęs dar iš babiloniečių laikų, o kai kas užuominų apie pirmuosius vampyrus randa Biblijoje. Sekant žydų mitologija, pirmoji Adomo žmona buvo Lilit, kuri sukilo prieš Dievą ir buvo priversta bėgti ir slapstytis. Iki savo gyvenimo pabaigos ji gyveno kaip siaubingas demonas, vagiantis žmonių kūdikius ir mintantis jų krauju. Dažniausiai ji vaizduojama kaip būtybė žmogaus veidu ir paukščio sparnais. Laikoma, kad Lilit galėjo būti pirmoji vampyrė, "sukkubus" (vyrai-vampyrai vadinami "incubus"). Jei nežiūrėsime šių pasakų, labiausiai įtikėtina, kad mitas apie vampyrus pasiekė iš Rumunijos, kurioje gimė legendinis Vladas Drakula, tapęs visų "būsimų vampyrų" prototipu.

Prieš kelis šimtus metų dar tik formuojantis pačiai vampyro sąvokai Europoje, šioje ne kartą siautė užkrečiamų ligų protrūkiai, nusinešdami tūkstančių žmonių gyvybes. Tuometinė medicina nesugebėjo tinkamai paaiškinti netikėtai mirštančių žmonių ligų priežasčių, tad ypač prastuomenėje dažnai sklandė gandai apie ligas siunčiančius demonus, kerėtojus ir raganas, "nužiūrėjimus", "užkalbėjimus" ir pan. Pvz. juodojo maro epidemijų metu būdavo manoma, kad vienas miręs šeimos narys prisikėlęs gali sugrįžti nužudyti likusiųjų. Tai lengvai paaiškina faktas, kad maras yra užkrečiama liga ir pirmiausiai plinta šeimos rate, tačiau anuomet įbauginti kaimiečiai laukdavo naktimis atsiveriančių kapų ir sugrįžtančių šmėklų. Kartais tokie "įtartini" kapai būdavo atkasami - kaimiečių siaubui prieš kelias dienas palaidoto lavono veidas būdavo apaugęs barzda, o dantys nenatūraliai pailgėję. Šiandieną yra žinoma, kad po mirties traukiantis odai ant vyro veido išryškėja barzdos šeriai, plaukai ir nagai atrodo ilgesni, šiek tiek pasislinkus dantenoms atidengiami dantys. Kartais dėl ligos bendra kūno spalva gali ilgiau išlikti nepakitusi, taip pat prasiveržti kraujas iš nosies ar burnos. Anuomet tai buvo įrodymas, kad palaidotasis blaškosi naktimis ieškodamas šviežienos ir kraujas jo burnoje gali būti prieš kelias dienas paslaptingai dingusio kaimyno...

Pora ligų, dėl kurių galėjo atsirasti mitai apie vampyrus:
Anemija. Pavadinimas kilęs nuo graikiško žodžio "bekraujis". Tai liga, kada raudonųjų kraujo kūnelių, deguonies išnešiotojų organizme, kiekis kraujyje yra neįprastai mažas. Toks ligonis paprastai būna išblyškęs, jaučia nuovargį, jam užeina dusulio, alpulio periodai, netenka apetito. Yra trys pagrindinės anemijos priežastys: liga, paveldėjimas ir rimtas kraujo netekimas.

Katalepsija. Liga, kuria sergantis žmogus priepuolio metu gali girdėti ir matyti, bet nebeįstengia pajudėti, nereaguoja į išorinius dirgiklius. Jo kvėpavimas, pulsas ir kitos funkcijos sulėtėja tiek, kad nepatyręs žmogus gali pamanyti jį mirus. Tokia būsena gali tęstis nuo kelių minučių iki kelių dienų. Iki 20-ojo šimtmečio medicina nebuvo tiek išvystyta, kad galėtų tiksliai nustatyti, miręs katalepsija sergantis ligonis, ar ne, taigi visai įtikėtina, kad keletas tokių ligonių galėjo būti palaidoti gyvi, o atsipeikėję bandyti išsiveržti iš savo kapo.

Legendos apie kraujasiurbius padarus nėra naujos, įvairiausiais istorijos laikotarpiais jos aptinkamos daugelyje tautų. Patys aukojimo - kraujo gėrimo ritualai taip pat ne nauji. Actekai ir kitos senovinės Amerikos gentys gerdavo belaisvių kraują ir valgydavo jų širdis ritualinių ceremonijų metu taip užganėdindamos savo dievus ir besistengdamos užsitikrinti nemirtingumą. Kitas pavyzdys - Dionizo bei Mitro (Dionysus, Mithras) ritualai, kurių metu geriamas aukojamų gyvulių kraujas buvo amžino gyvenimo laidas. Šiuos skirtingų laikmečių žmones vienija universalus troškimas gyventi amžinai ir mirties baimė. Nemirtingumo ieškojimo ritualai, prasidėję žmonių aukomis ir geriamu jų krauju, pamažu perėjo prie gyvulių aukų, dar vėliau prie vegetariško duonos ir vyno meniu, tačiau išlaikė savo esmę - kad kas nors gyventų, kažkas turi mirti.

Ruošiant skyrių panaudota medžiaga:
Vlad Dracula: An intriguing figure in the fifteenth century, By Benjamin H. Leblanc, University of Montreal, Canada;
The Vampires of Folklore and Fiction by Paul Barber, 1996;
What's the best way to kill a vampire? by Cecil Adams, 1982;
A Dracula Smorgasbord by Elizabeth Miller, 1998;
Bats, Vampires, And Dracula by Elizabeth Miller, 1998.

Parengė Skeptic

Šio straipsnio visos turtinės ir neturtinės teisės priklauso straipsnio autoriui. Kūrinio naudojimas komerciniams, profesiniams ir kitokiems ne asmeninio pobūdžio tikslams yra draudžiamas ir užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Draudžiama naudoti visą straipsnį arba jo dalį neturint autoriaus raštiško sutikimo. Su autoriumi susisiekti galima nurodytais būdais. (c) Skeptic, (p) Lizdas