Švelnioji Vita* [Fantastinis apsakymas - pirma dalis]


 

Pitas Harisonas nepatenkintas nusispjovė. Šimtą kartų jiedu su Maiklu Mortonu gabendavo kompanijos prekes į kvadratą L5 ir be nuotykių grįždavo atgal į gimtąją mieląją Žemę. O dabar va - tokia velniava! Pitas rūškanu veidu atsisuko į Mortoną. Šis priešingai šypsojo ir atrodo buvo labai patenkintas. Tai ir suprantama. Pitas Harisonas buvo kompanijos “Viskas Kosmosui“ prekybinis agentas. Jam terūpėjo sudaryti palankų firmai kontraktą su kolonistais ar aborigenais. Kosminiai nuotykiai jo visai nedomino. To visai negalima buvo pasakyti apie Maiklą Mortoną. Šis kosminis bastūnas (Pitas girdėjo kalbant, kad Maiklas sykį net pabuvojo WZ kvadrate) tiesiog nyko tokiomis šiltadaržio sąlygomis. Jau trys metai jis dirbo "vežiku" artimuosiuose kvadratuose ir vis stebėdavosi kodėl tokių reisų kaip šis neatlieka automatas ar kiek apmokytas prekybinis agentas. Juk praktiškai visas jo darbas buvo spustelėti kelis kartus kai kuriuos mygtukus valdymo pulte. Ir Maiklas tiesiog rausdavo mėnesio gale imdamas iš kompanijos kasos savo 5000 monetų. Jį apimdavo draskanti nostalgija, kai jis prisimindavo savo ankstesniuosius skrydžius į tolimuosius kvadratus. Į WZ... Ten, beje, jis ir "sudegė". Mortonas manė, kad kaltas buvo ne jis, o "Vaivorykštės" šturmanas, tačiau Ypatingoji kosminė komisija buvo kitos nuomonės. Na ką gi, šie paskutiniai trys metai, Maiklo nuomone, išpirko visas jo kaltes, jeigu tokios ir buvo. Jo sutarties su kompanija "Viskas Kosmosui" terminas buvo pasibaigęs lygiai prieš metus ir Mortonas dirbo kompanijai tik todėl, kad bemaž dvi dešimtys jo pareiškimų Tolimųjų Skridimų Centrui (TSC) liko be atsako.
Pamatęs Mortono veido išraišką Pitas visiškai subjuro.
- Labai linksma, ar ne, seni?- pagiežingai iškošė Pitas .
Tačiau Mortonas jau ir pats, po pirmojo jausmų antplūdžio, kuris kilo sutrikus įprastai monotonijai, susirūpinęs žvelgė tai į valdymo pultą, tai į ekraną. Pastarasis ypatingai domino Maiklą. Tiesiog stulbino.
Jie kaip visada įėjo į "tunelį" ir išbuvo jame 3001 sekundę (tiek reikia, kad iš L5 kvadrato Orto planetos orbitos išnertum Saulės sistemoje). Kai išėjo iš "tunelio", valdymo pultas sužibo daugybe įvairiaspalvių indikatorių. Jie rodė "tunelio" ilgį, kuro atsargas, laivo greitį ir aibę kitokių parametrų, kuriuose puikiai gaudėsi Maiklas Mortonas. Ekranas rodė padidintą panoraminį supančios erdvės vaizdą, o reikalui esant, jame buvo galima išryškinti atskiras detales. Tačiau ryškinti neprireikė. Į ekraną pliekste plieskė melsvai sidabrinė Žemės šviesa, o tai bylojo, kad jie išnėrė pavojingai arti Žemės. Mortonas krūptelėjo, pagalvojęs, kas galėjo nutikti, jei jie "išnirtų" dar kokį tūkstantuką kitą arčiau planetos. Bet ne tai labiausiai nustebino Maiklą, o nustebino jį žvaigždynai. Žvaigždynai, išryškėję sureagavus automatiniams šviesos filtrams, buvo ne tie. Ne, jie nebuvo svetimi (nors Maiklas iš pradžių taip pagalvojo), tačiau jų padėtis turėjo būti kitokia! Jie neturėjo būti taip išsidėstę! Tik po pirmojo apstulbimo Maiklas pradėjo "atrasti" Grįžulus, Vegą, Kapelą... Jo tolimesnį stebėjimąsi antrą kartą, gan šiurkščiai nutraukė Pitas:
- Gal pasakysi ko toks išsižiojęs, tolimojo plaukiojimo kapitone? (šitaip Pitas kreipdavosi tik būdamas labai geros arba labai blogos nuotaikos). Ko gi tu nenutupdei laivo tiesiai ant Žemės? Dabar gi dar vark, manevruok..?
Mortonas puikiai suprato Pito ironiją, kadangi, bet kuris vaikas civilizuotame kosmose žino kuo gresia kosminiam laivui per didelis suartėjimas su dangaus kūnu išneriant iš "tunelio". O Pitas buvo ne vaikas. Patyręs prekybinis agentas - tai daugiau kaip pusė gero piloto. Tokio kaip Maiklas Mortonas.
- Klausyk, Pitai... aš pats nieko nebesuprantu. Žemė ar ne Žemė? Kur mes?!
- Va tai tau! Išnėrei vos ne ant gaublio, o dabar aiškini nežinąs kur mes atsidūrėme,- suniurzgė Pitas.
Jis nelabai domėjosi žvaigždynais ir susierzinęs buvo grynai dėl vos neįvykusios katastrofos. Maiklo nustebimą jis aiškino sau tuo pačiu.
- Pitai, žvaigždynai... žvaigždynai kitur! O kur kosminiai švyturiai, stotys?
- Kas atsitiko, Maiklai? Po velniu! Kokie dar žvaigždynai? Kur jie turi būti? Susimildamas paaiškink kapitone!
Pito ironija palaipsniui irgi virto susirūpinimu.
- Gerai, Pitai, pradėkime nuo Ortos. Šioje L5 kvadrato planetoje lankėmės ne pirmą kartą. Taigi kaip visuomet šuoliui iki Žemės aš nustačiau 3001 sekundę. Beje, asai naudoja net 3001,0001 sekundės intervalą. (Įsivaizduoju kur mes dabar būtume!). Dariau viską pagal katalogus, pagal hipermodulines lenteles. Fiksažas maksimalus. Ederio išlenkimo koeficientas - 1. Tau turbūt aiškinti nereikia, kad tai optimalūs parametrai.
- Na taip, kol kas viskas aišku bet kodėl...
- Nežinau, Pitai, nieko nesuprantu...- atspėjęs Harisono mintį, pertraukė Mortonas,- "Komis" (šitaip Mortonas buvo įpratęs vadinti jų "Komivojažerį", vidutinio tonažo prekėlaivį) turėjo išnerti puse milijono kilometrų nuo Žemės, o išnėrė tik apie 50 000. Tai beveik ties anihiliacijos riba. Be to tos žvaigždės?! Žvilgtelk į žvaigždėlapį, Pitai... Ne, kam jis. Tu geriau pažiūrėk į ekraną. Ar matei kada Grižulus tokiu ekstravagantišku kampu?
- Gal tai ne Žemė, Maiklai?- išsigandusiu balsu paklausė Harisonas.
- Ne, Pitai, vis dėl to tai mūsų Saulės sistema ir mūsų Žemė. Va ir mėnulis išniro - Mortono balsas atspindėjo jį apimančią apatiją. Tai buvo pirmas požymis, kad Maiklas Mortonas ko nors nesupranta. Tačiau tuo pačiu tai reiškė, kad jo smegenys pradėjo dirbti didžiausiu intensyvumu. Staiga jis pliaukštelėjo delnu per kaktą ir sušuko:
- Klausyk, bet juk mes jau skriejame aplink planetą (Mortonas vengė sakyti aplink Žemę) gerą ketvirtį valandos ir dar nė karto negirdėjome jokių šaukiamųjų signalų, nei vieno radijo ar tele impulso.
Mortonas karštligiškai įjungė perdavimo bloką ir susijaudinęs pašaukė savo kosmodromą. Imtuvas, kuris įsijungdavo automatiškai tik išnėrus iš "tunelio", tylėjo. Vaizdo ekranas virš imtuvo taip pat nerodė jokių gyvybės ženklų. Mortonas įjungė imtuvą avarine banga, kuria galima buvo priimti radijo ir vaizdo signalus iš TSC bet kuriame Saulės sistemos taške taip aiškiai, tarsi šis būtų čia pat už valdymo kabinos pertvaros. Tačiau dabar TSC tylėjo. Tai galėjo reikšti tik viena - jie ne Saulės sistemoje ir planeta prie kurios sparčiai artėjo KM-2 ne jų gimtoji Žemė. Kai laivas perkirto viršutinį planetos atmosferos sluoksnį ši prielaida galutinai pasitvirtino. Planeta nė iš tolo nepriminė Žemės. Vienintelį gigantišką žemyną supo audringas vandenynas. Visoje planetoje vyko nepaprastai aktyvūs seisminiai procesai. Astronautai vis dar netikėdami savo akimis, nustėrę žiūrėjo į laivo ekraną.
- Taaip,- nutesė Harisonas - atskridom! Jis susinervinęs susmuko į fotelį. Mortonas nieko nesakydamas, toliau kaip pakerėtas žiūrėjo į ekraną. Kažkas jam buvo be galo pažįstama šiuose svetimuose planetos kontūruose. Jis galėjo prisiekti, kad kažkur, kažkada yra matęs šios planetos žemėlapį. Tik kur... kada?
Staiga laive šaižiai nuaidėjo sirena. Iki šiol ramia žydra šviesa spindėjęs, vienas iš laivo pulto indikatorių, virto ryškia raudona mirkčiojančia akimi. Harisonas lyg įgeltas pašoko:
- Viešpatie, Maiklai,- Vita pabudo.

* Vita - lotyn. gyvybė.

<<< Į kitą puslapį >>>

 

Fantastinio apsakymo autorius - Teisingas (laukimas@post.omnitel.net).

 

Šio kūrinio visos turtinės ir neturtinės teisės priklauso autoriui. Kūrinio naudojimas komerciniams, profesiniams ir kitokiems ne asmeninio pobūdžio tikslams yra draudžiamas ir užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Draudžiama naudoti visą kūrinį arba jo dalį neturint autoriaus raštiško sutikimo. Su autoriumi susisiekti galima nurodytais būdais. (c) Teisingas, (p) Lizdas.

 

 

 

© lizdas.ga   webmaster@lizdas.ga