Arnoldo straipsniai


 

Geriausia priemonė nuo pleiskanų. Nėra žinoma, iš kur Paryžiaus universiteto medicinos fakulteto anatomijos profesorius Žozefas Ignas Giljotenas pasiskolino mirties bausmės mašinos idėją. Pirmieji krentančio kirtiklio įrenginiai galvos nukirsdinimui atsirado Italijoje, Vokietijoje, Škotijoje ir daugelyje Europos valstybių dar XIV–XV amžiais. Dar anksčiau analogiški mechanizmai buvo naudojami Senovės Persijoje. Tačiau giljotina išgarsėjo ir gavo vardą daktaro Giljoteno dėka. Jis 1789 metų spalio 10 dieną Prancūzijos nacionalinės konstitucinės asamblėjos posėdyje pasiūlė nuteistųjų numarinimui naudoti specialų įrenginį. Savo kolegoms Steigiamajame susirinkime kalbėjo, kaip radikaliai jo pasiūlymas pakeis mirties bausmės procesą. „Švilpia peilis, krenta galva, trykšta kraujas ir nebėra žmogaus. Ponai, su mano mašina jums akimirksniu nukirs galvą!“ – pažadėjo Giljotenas... Plačiau>>>

 

Nusirenginėjimo troškimas. Gražios merginos, strypas, jaudinančios pozos, nėriniuoti apatiniai ir spindinčios publikos akys, visuotinė ekstazė... Tai - striptizas. Kiekvienas, pamatęs šį reginį įsimins jį ilgam... Šokis nusirenginėjant atsirado tada, kai žmonija užsimaukšlino rūbus. Istorijoje žinomas "septynių dangalų šokis" – jį šoko jaunoji Salomėja pačiam karaliui Erodui. O filosofas Sokratas kartu su jaunu Atėnų jaunuomenės lyderiu gražuoliu Alkiviadu šoko viename vakarėlyje, kurį vėliau apdainavo Platonas ir Ksenofontas. Šiems antikiniams šokėjams baigėsi blogai... Plačiau>>>

 

Rokenrolo epocha [fragmentai] - pirma dalis. 1969 metų rugpjūčio 14 dieną virš Katstilijos kalnų pakilusi saulė apšvietė keturių šimtų tūkstančių žmonių minią, kurios didžiąją dalį sudarė jaunimas, susirinkusią už 120 kilometrų nuo Niujorko esančioje pieno fermoje. Jie susirinko į trijų dienų Vudstoko muzikos ir menų festivalį – grandiozinį rok-muzikos koncertą po atviru dangumi, sutraukusį rekordinį Amerikos istorijoje klausytojų skaičių. Gerokai lietuje permirkusi publika džiaugsmingai sutiko geriausią tų laikų gitaristą – Jimmi Hendrix. Kaip ir pats Vudstoko festivalis Hendrikso grojimas buvo esminis lūžis roko istorijoje. Ryškus grojimo novatoriškumas parodė, kad roko muzika išaugo iš populiaraus pasilinksminimo į rimtą meną. Tuo pačiu metu sprogstami gitaros garsai, pelnė jam didelį pripažinimą, patvirtindami tą faktą, kad rokas liko išties liaudies menu, turinčiu daugybę gerbėjų Amerikos jaunimo tarpe... Plačiau>>>

 

Rokenrolo epocha [fragmentai] - antra dalis. "Creedance Clearwater Revival" į rock muzikos pasaulį jie atnešė visiškai naują skambesį: jų stiliaus šaknys buvo pasunkintas tradicinio rokenrolo ir rytmendbliuzo mišinys. Debiutinio albumo gabaliukai "Suzie-Q" ir "I Put A Spell On You" tiesiog įsiveržė į valstijų top'us... Van Halen - viena iš žymiausių Heavy-metal grupių Amerikoje ir pasaulyje. Savo pasirodymu Van Halen perrašė grojimo gitara ir sunkaus roko taisykles. Eddie van Halen atmetė ankstesnius grojimo būdus ir atrado velniškai greitą techniką su dviejų rankų tapšnojimu ir barškinimu, išgaudamas mašinas ir gyvulius pamėgdžiojančius balsus. Tai buvo velniškai išradingas grojimas, o derinyje su David Lee Roth artistišku vokalu sudarė nepakartojamą reginį... Plačiau>>>

 

"Concord" katastrofa. Concord'o tarnyba be avarijų tęsėsi beveik iki amžiaus ribos. Rodėsi, kad Concord'as buvo nors ir brangus, bet praktiškai saugus lėktuvas, tačiau anksčiau ar vėliau viskas baigiasi... 2000 metų liepos 25 dieną seniausias aviakompanijos "Air France" Concord'as Nr. 203, pagamintas 1975 metais, ruošėsi kilti iš Šarlio de Golio aerouosto. Kaip įprasta, jame patogiai įsitaisė 100 keleivių. Tarp jų buvo 96 vokiečių turistai čarteriniu reisu AF-4590 skrendantys į Niujorką, kur turėjo įlipti į kruizinį lainerį, plukdysiantį juos į pasakišką kelionę po Karibų jūrą. Kai įvyksta didelės nelaimės, daugelis nevalingai pamąsto apie dievą ir likimą... Plačiau>>>

 

Katastrofos rusų kosmonautikoje. Pati pirmoji sovietų kosmoso auka buvo pirmojo kosmonautų būrio narys Valentinas Bondarenka. Jis žuvo 1961 metų kovo 23 dieną treniruotės surdokameroje metu. Būsimajam kosmonautui buvo 24 metai. Nuimdamas nuo savęs medicininius daviklius savo kūną valė spiritu sumirkyta vata. Numesdamas ją netyčia pataikė į elektrinį šildytuvą ir deguonimi pripildyta kamera užsiliepsnojo. Netrukus jau degė ir kosmonauto rūbai. Dar keletą minučių užtruko, kol buvo atidarytos surdokameros durys. Bondarenka mirė nuo šoko ir daugybinių kūno apdegimų. Po šio įvykio buvo nutarta atsisakyti naudoti kosminiuose laivuose atmosferą iš prisodrinto deguonies. Šis incidentas buvo nuslėptas nuo pasaulio... Plačiau>>>

 

Pakopos [Vasilijus Kandinskis, ištraukos iš knygos]. Pirmosios manyje įstrigusios spalvos buvo sodri šviesiai žalia, balta, raudonas karminas, juoda ir geltona ochra. Tie įspūdžiai atsirado trečiaisiais gyvenimo metais. Šias spalvas mačiau įvairiuose daiktuose, mano akyse išlikusius ne taip ryškiai, kaip pačios spalvos. Nuo plonų stiebelių pjaudavome žievę spiralėmis. Pirmąja juosta nuimdavome tik viršutinę odelę, antrąja – ir apatinę. Taip gaudavosi trispalviai žirgeliai: ruda juostelė (buvo tvanki - ją nelabai mėgau ir mielai būčiau pakeitęs kita spalva), žalia juostelė (kurią ypač mėgau ir kuri net pavytusi išsaugodavo kerinčias savybes), ir balta juostelė, t.y. labiausiai apnuoginta ir panašus į dramblio kaulą pagaliukas (šviežias - nepaprastai kvepiantis – norėdavosi lyžtelti, o lyžtelėjus – kartus, tačiau vystant sausas ir liūdnas, ir tai aptemdydavo šio gėrio džiugesį)... Plačiau>>>

 

Australija - paradoksų žemė. Viso pasaulio akyse Australija visada buvo paradoksų šalis. Viduramžių jūrininkai pasakodavo apie Nepažintų Pietinių Žemių aukso slėnius ir pasakiškus siaubūnus. Džonatanas Sviftas savo fantastinę Liliputiją patalpino netoli nuo pietvakarinių paslaptingojo kontinento krantų. 1788 metais čia pasirodė pirmieji persikėlėliai iš Europos, tačiau dar ilgai sklido fantastiški gandai apie medžius, numetančius žievę vietoj lapų ir apie Kalėdų šventimą po kaitriais saulės spinduliais. Čia kolonistai pirmą kartą pamatė kengūras ir pūkuotą ančiasnapį, kuris deda kiaušinius... Plačiau>>>

Stounhendžo paslaptis. Įžymusis priešistorinės Europos architektūros paminklas – Stounhendžas, visame pasaulyje žinomas ne mažiau už Egipto piramides ar Didžiąją Kinų sieną. Tai kas gi vis dėlto traukia ir domina daugybės šalių žmones į šią vietą? Stounhendžas – tai kažkada buvusio didingo akmeninio statinio griuvėsiai, iškylantys tarp vaizdingų Pietų Anglijos pievų ir kalvų, maždaug už 120 kilometrų į vakarus nuo Londono. Tiesa, nemažai masyvių akmeninių luitų, seniai panaudota tiltų statybai ir kitoms reikmėms, tačiau gali būti, jog Stounhendžo statyba iš viso nebuvo baigta. Žiūrint iš kalvos papėdės Stounhendžas atrodo kaip beprasmiškas akmeninių luitų ir blokų susigrūdimas. Daugelis iš jų yra apvalios formos ir kruopščiai nugludinti. Vieni yra iki 6 metrų aukščio ir pastatyti vertikaliai, kiti, truputį mažesni tarnauja tarsi tilteliai nuo vieno luito iki kito. Kai kurie blokai perskilę ir iki pusės apaugę žole. Bet jeigu pažvelgti į Stounhendžą iš viršaus iš karto pastebi, kad akmeniniai luitai buvo pastatyti griežtai geometrine tvarka: didžioji dalis sudarė du koncentriškus apskritimus, likusieji – dvi lanko formos sienas... Plačiau>>>

Pirmieji žingsniai Mėnulyje. Vidury krateriais išraižytos Mėnulio dykumos amžiams sustingo į didžiulį vabalą panaši konstrukcija – aštuoniakampė platforma ant keturių kojų-atramų. Ant vienos iš jų pritvirtinta plieninė plokštelė su išgraviruotu užrašu: „Čia pirmą kartą Žemės žmonės žengė į Mėnulį. 1969 naujosios eros metų liepos mėnuo. Mes atėjome su taika nuo visos žmonijos“. Amerikiečių kosminio laivo „Apollo – 11“ Mėnulio kabinos nusileidimo platforma tapo vieno iš didžiausių žmogaus genijaus darbų paminklu. Kopėtėlės turėjo tik 9 pakopas, tačiau, ko gero, niekas pasaulyje nelipo taip lėtai. Nerangiame skafandre esantis Nilas Armstrongas atsargiai užčiuopdavo metalinį skersinį. Vieną, dar vieną... Radiju atskriejantis balsas iš Hiustono padrąsino: „Gerai, Nilai. Mes matome, kaip tu leidiesi kopėtėlėmis“... Plačiau>>>

Leono Baksto paslaptis. „Didis žmogus, mažiems darbams“ – tokį nuosprendį XX amžiaus pradžioje Bakstui paskelbė jo rusiškieji bendraamžiai. Svarbiausia, kuo jis buvo kaltinamas – tai užsiėmimas mada. „Menininko ir madų kūrėjo derinys turi sukelti liūdnas mintis, - taip rašė rusų laikraščiai 1914 metais.- Pavyzdžiui, ar galima įsivaizduoti Repiną ar kitą tikrą dailininką galantiško kavalieriaus vaidmenyje, piešiantį damų aprangos fasonus siuvėjo užsakymu?“ Repino šiame vaidmenyje mes nematom. Kiekvienas turi savo vietą mene, o pas Bakstą ji ypatinga. Levas Samoilovičius Bakstas (Rozenbergas) – vienas iš tų dailininkų, kurie prieš šimtą metų dalyvavo kuriant naują didelį stilių – moderną. Tai buvo daugelio tapytojų, architektų, skulptorių, grafikų ir mados dailininkų milžiniškas darbas. Bakstas prisiėmė didžiąją šio darbo dalį. Ta dalis lietė naujojo stiliaus apsireiškimus knyginėje ir žurnalinėje grafikoje, teatre, interjere, kostiumuose – tame tarpe ir buitiniuose... Plačiau>>>

Technikos stebuklai piramidžių šalyje. Visi, kam nors kartą teko išvysti piramides, pagalvojo – kaip gi buvo pastatyti šie grandioziniai statiniai? Kaip buvo pervežami sunkiausi blokai, kokiomis techninėmis ir matematinėmis žiniomis ir kokiais instrumentais naudojosi senovės egiptiečiai? Tie patys klausimai iškyla žvelgiant į Luksoro obeliskus, Karnako Hipostilį ir ypač į Memnono kolosus, kurie buvo pagaminti iš akmens luitų akmens skaldyklose į šiaurės – rytus nuo Kairo ir nugabenti net už 700 kilometrų į Tebus. Senovės Egipte techninės ir mokslinės žinios buvo įtrauktos į bendrąjį raštininkų, tarnavusių vietiniams valdytojams ir faraonui, išsilavinimą ir neturėjo atskirų dalykų statuso. Išsilavinimas buvo pradedamas nuo skaitymo meno ir rašymo įvaldymo su literatūrinių tekstų pagalba. Be to buvo studijuojami papirusai, kuriuose buvo surašyti matematikos ir technikos darbai... Plačiau>>>

Achetatonas – saulės miestas. Įsivaizduodamas idealią valstybę – neegzistuojančią ir proto principu sukurtą respubliką, Platonas apdairiai išvijo iš jos poetus. Matyt ideali utopija nepakenčia griaunančios vaizduotės jėgos, kuri pati ją kažkada sukūrė. Tačiau viskas kinta, jei utopistas yra apdovanotas karališka galybe ir tuo pačiu metu yra poetas. Achetatono miestas (pažodžiui – „Atono horizontas“) – yra utopijos įsikūnijimas ir gyvavo 12 metų, lygiai tiek pat kiek ir „eretiški“ jo įkūrėjo faraono Echnatono sumanymai. Šio miesto griuvėsius dar ir šiandien galima rasti Viduriniajame Egipte, Tel – El Amarnos apylinkėse, kurios yra Nilo pakrantėje. Išliko keletas rūmų, amatininkų kvartalas, skulptorių dirbtuvės ir kelios šventyklos. Tačiau išlikę pastatai liudija ne tiek apie miesto buvimą, kiek apie jo sugriovimą. Akmeniniai nebaigtos poemos fragmentai amžiams sustingo brutalios rankos įsibrovimo metu...
Plačiau>>>

 

 

 

© lizdas.ga   webmaster@lizdas.ga