Pokšto straipsniai


 

"Svarbiausia - neskaudėjo" [Nupūtus archyvo dulkes]. Šiuos žodžius ištarė žmogus, "plačioms masėms" žinomas kaip Vaiduoklis Bendžius iš "LitPoliinter TV". Vaiduokliu Kastytis Stumbrys pasijuto esąs maždaug prieš dvejus metus ir tris mėnesius. Šios karjeros pradžia labai paprasta: Šiaulių TV studijai "Tango" reikėjo laidos, skirtos vaikams. Be Kastyčio nebuvo kam ją vesti. O kad šiam žmogui trūksta priekinių dantų – akivaizdu. Be to, tetos betos, profesoriai vaikams nusibodo, reikėjo kažko naujo. Kaip tik tais metais buvo pasirodžiusi O. Proistlerio knyga "Vaiduokliukas". "Perskaitęs pagalvojau: kodėl man nepabuvus geru vaiduokliu? Tuo labiau, kad aš toks esu" – čia Vaiduoklis pasukioja pirštu ties smilkiniu. "Ir tapau"... Plačiau>>>

 

Visa tiesa apie Kalėdų senelį. Kasmet gruodžio 6–ąją švenčiamos vaikų Kalėdos – šv. Mikalojaus diena. Tačiau ar pagalvojote, kad jis – tikrasis Kalėdų senelis niekada negyveno Laplandijoje? Dar daugiau – jis niekada nebuvo ten, kur šalta. Tačiau apie viską iš eilės. Nusikelkime beveik 1700 metų į praeitį. Nikolajus buvo laukiamas, tačiau vėlyvas ir vienintelis vaikas Potaros (vieno iš Romos imperijos miestų, III a. pab. – IV a. vid.) gyventojų šeimoje. Tėvai rūpinosi savo sūnumi, leido jį mokytis, o po mokyklos baigimo jaunuolis su tėvų palaiminimu iškeliavo susipažinti su pasauliu. Iš dabartinės Turkijos teritorijos smalsumo vedamas nukeliavo net iki Egipto. Tačiau nebuvo lemta Nikolajui tęsti pažinties su pasauliu – šioje šalyje jį pasiekė žinia, kad mirė tėvai. Tad iš Egipto jaunasis keliautojas patraukė Demre miesto link. Nikolajus nusprendė likusį savo gyvenimą pašvęsti kunigystei – jis žinojo, kad tėvai juo būtų didžiavęsi... Plačiau>>>

 

Nijolė Narmontaitė: "Čia mano namai!". "Geros dvasios šiems namams. Nijolė Storyk" – "Ji jau čia yra. Lilija". "Jauku, skanu, šilta. Laima". "Šie namai be galo jaukūs! (be parašo)". Tačiau viską reziumuoja dar vienas be parašo esantis užrašas: "Kiečiausias Kauno 'flatas'!". Tai tik keli užrašai, nurašyti nuo kaunietės aktorės Nijolės Narmontaitės namų koridoriaus sienų. Namų, turinčių ne tik savo kvapą, bet ir alsuojančių gerąja dvasia. Čia jauku ir gera – bet, pasak aktorės, visa tai kuria ne tik namų šeimininkai, bet ir čia "gyvenantys" žmonės. Taip šeimininkė vadina pas ją besilankančius svečius. Nijolė Narmontaitė įsikūrusi pačiame Kauno centre, gal trijų šimtmečių senumo name. Prieš keletą metų ji ieškojusi pirkti nestandartinio buto ir labai norėjusi įsikurti senamiestyje ar centre, kad, pasak Nijolės, "su šlepetėm galėčiau išbėgti nusipirkti laikraščių ar duonos". Norėjo, kad būtų netoli ir tuometinė jos darbovietė – dramos teatras... Plačiau>>>
 

Lietuviška ekonomika Lenkijos turguose [Nupūtus archyvo dulkes]. Nors Lietuvoje daug kalbama apie rinkos ekonomiką, sėkmingą privatų verslą bei jo vystymą, populiariausia ir labiausiai paplitusi komercijos rūšis, drįstu teigti, vis dar "pigiai perku – brangiai parduodu". Tai pats primityviausias komercijos modelis, kuomet komersantai, dar neseniai vadinti "spekuliantais", pigiai prisiperka prekių Varšuvos ar Bialystoko turguose, o vėliau parduoda analogiškose Lietuvos įstaigose arba urmo bazėse. Čia negalioja elementariausi rinkos dėsniai: prekių kokybė dažnai būna abejotina, pardavėjai nesidrovi aprėkti pirkėjų. Šalies ekonominė padėtis tą patį žmogų priverčia ir kitą kartą pirkti ne pas pačius mandagiausius "komersantus"... Plačiau>>>

 

Liga, vardu parašiutizmas [Įspūdis]. Sunku nepasiduoti pagundai, kai daug draugų, pažįstamų ir net kolegų giriasi šokę su parašiutais. Pagunda būna dar didesnė, kai prisimeni tą saldų jausmą, kuris užplūsta kūną lėktuvui atsiplėšus nuo žemės. Kad būtų galima atlikti šuolį, būtina, jog vėjo greitis būtų ne daugiau kaip 5 m/s – o to kartais tenka laukti ir visą dieną. Na ir kas, kad danguje – nei vieno debesėlio. Orai ypač vasaros pabaigoj buvo labai permainingi. Iš giedro dangaus visiškai netikėtai prapliupdavo tropikų lietus. Kiekvieno "pirmašuolio" laukia įprastos procedūros – instruktažas, pažintis su parašiutu ir pasiruošimas šuoliui. O visa tai lydi adrenalino keliamas jaudulys. Galvos nepalieka mintys: o kas bus, jeigu parašiutas neišsiskleis? Kas, jeigu nepavyks saugiai nusileisti? O jeigu virvės susipins? O kas, jeigu... Plačiau>>>

 

Ten, kur karaliai... karietomis važinėjo. Keliantis katamaranu "Nordic Jet Line" iš Talino į Helsinkį svarbiausia nepakliūti į audrą, nes kai laivelį pradeda sūpuoti ir mėtyti į visas puses, daugeliui žmonių būna bloga. Tada net išlipus į krantą nelieka jokio malonumo grožėtis Karališkuoju keliu, kuriuo jau nuo senų laikų važinėjo karaliai. Karališkojo kelio pavadinimas atsirado ne be reikalo. Jau nuo XIV amžiaus buvo kelias, jungiantis rytinę ir vakarinę Suomijos dalis, o vėliau sujungęs visą šiaurinę Europą nuo Sankt Peterburgo Rusijoje iki Bergeno Norvegijoje. Tai, kad šiuo keliu nuo senų laikų keliavo ne tik karaliai bei pašto karietos, bet ir menininkai, dvasininkai, kurie visame kelyje paliko kažką sava, sukūrė neįprastą kultūrinę aplinką... Plačiau>>>

 

Lahemaa nacionalinio parko įžymybės, arba kaip Leninas padėjo estams. Pirmasis pasaulyje nacionalinis parkas buvo įkurtas daugiau kaip prieš šimtą metų Kanadoje. Didžiausi parkai šiuo metu yra Grenlandijoje ir Tibete (bet, deja, Tibeto nacionalinis parkas, kurio teritorija - apie 9 milijonai kvadratinių kilometrų, yra nepripažintas...). Seniausiu nacionaliniu parku buvusioje TSRS gali didžiuotis estai. Lahemaa nacionalinis parkas šiaurinėje Estijos dalyje, į rytus nuo Talino buvo įkurtas 1971 metų liepos 1 dieną. Jis užima daugiau kaip 10 000 hektarų teritoriją. Ir nors tai nėra itin daug, pasižiūrėti ir kažką nauja atrasti galės kiekvienas. Prie parko įkūrimo savaip prisidėjo net ir... Leninas... Plačiau>>>

 

Kitokia kitokio Berlyno naktis. Du kolegos žurnalistai nutarė pasidomėti, kaip tvarkingieji vokiečiai atsipalaiduoja po įtempto darbo. Berlynas – miestas, kuriame susipina viso pasaulio kultūros. Ir dabar jis yra vienas specifiškiausių Vokietijoje. Įrodymų toli ieškoti nereikia. Su kolega išeiname į gatves. Nutarėme pasidomėti, kaip miestiečiai praleidžia vėlyvus vakarus ir naktis. Ko jau ko, bet klubų ar barų (vadinamų kneipių) čia netrūksta. Ironiška, tačiau dabar jų galima rasti ten, kur anksčiau nebuvo – Rytų Berlynas ilgą laiką buvo izoliuotas, tačiau dabar, tarkime, Oranienburger gatvėje, barai glaudžiasi vienas prie kito. Dar tirščiau nei J. Basanavičiaus gatvėje Palangoje per patį sezono įkarštį. Tik muzikos kakofonija niekam netrukdo... Plačiau>>>

 

Europos sporto regionas - slidininkų rojaus vardas Žemėje. Jau 30 metų slidininkai traukia į Kapruno ir Zell am See kurortus Austrijoje. Europos sporto regionu vadinami Zell am See (Cel am Zė) ir Kapruno kurortai Austrijoje jau žinomi Lietuvos turistų. Tačiau bijodami didelių kainų ir prasto serviso (kartais šie kurortai yra vadinami „naujųjų rusų rojumi“, kurie įpratę, kad viskas yra perkama tik už didelius pinigus), tautiečiai nesiryžta ten vykti. Kaip yra iš tikrųjų, kuo įdomus šis regionas - tuo domėjausi pats paskutinėmis lapkričio dienomis trumpam nuvykęs Austrijos turizmo centro kvietimu. Po apylinkes lydėjo ir visomis „paslaptimis“ dalinosi jauna trenerė Birgit Sock... Plačiau>>>

Kalėdiniai stebuklai Vienoje. Viena švenčia Kalėdas! Atrodo, koks čia stebuklas. Tačiau miestas bene svarbiausiai metų šventei pasiruošė jau iš anksto – nuo lapkričio 17 dienos iki Trijų Karalių mieste – Kalėdos. Aplink daug eglučių, lempučių, skoningų blizgučių, linksmų vaikučių ir patenkintų suaugusiųjų. Prieš 750 metų Kalėdų senelis ir Kalėdų burtininkas Fokusas Pokusas (Hokus Pokus austriškai) lyg susitarę pasakojo, kad abu norėjo vaikams suteikti kuo daugiau šventinio džiaugsmo. Pirmasis norėjo sutrumpinti ilgą Kalėdų laukimą, antrasis nusprendęs vaikus palinksminti. Taip iš dviejų žmonių gerų norų gimė didžiausia metų pramoga, kurios laukia ne tik vaikai. Tai kalėdinė Vienos mugė, kartais vadinama Kalėdų stebuklu, penkerius pastaruosius metus rengiama Rotušės aikštėje. Būtent prieš penkerius metus mugė įgavo savo šiandieninę „išvaizdą“... Plačiau>>>

Ar įmanoma izoliuoti Vakarų Europą? Įmanoma. Berlyne ilgą laiką ant žemės buvo Rytai, po žeme – Vakarai. Berlynas bene vienintelė pasaulyje vieta, kur buvo izoliuota Vakarų Europa, kur viename mieste „tilpo“ du miestai, atskirti ilga ir aukšta siena, kur viename mieste galiojo dviejų valstybių įstatymai. Ir tai bene vienintelis miestas, kurio gyventojai, išsivadavę iš izoliacijos ir okupacijos jau vienuolika metų nebežino, kaip susivokti savo mintyse, kaip įvertinti praeitį... Plačiau>>>

Pažintis su šiaurės Vokietija - pirma dalis: Kylis, Laboe, Travemiundė. Dar visai neseniai tūkstantis kilometrų, skyrusių Vokietiją nuo Lietuvos, daugeliui atrodė neįveikiama kliūtis. Dabar per šią šalį kasdien pravažiuoja šimtai lietuvių – pro Vokietiją driekiasi populiariausi turistiniai maršrutai, daug tautiečių čia atvyko ieškoti laimės (dažnai dirbdami nelegaliai), studentai mokytis. Šiandien daugeliui atrodo, kad šią šalį pažįsta labai gerai, apie ją žino beveik viską. Tačiau dažnai pažintis prasideda ir baigiasi žvalgantis pro automobilio ar autobuso, vykstančio greitkeliu, langus, kartais kelioms valandoms stabtelėjus kokiame nors mieste. Vokietija anaiptol nėra vien tik greitkeliai, poros valandų tikrai nepakanka pažinčiai. Juk be Miuncheno, Drezdeno ir Niurnbergo, kuriuose dažniausiai sustoja turistiniai autobusai iš Lietuvos, yra ir kitų vertų dėmesio miestų bei regionų. Tuo mes įsitikinome patys, 2001 – ųjų gegužės mėnesį 10 dienų keliaudami po Šiaurės Vokietiją (kelionės metu Šlėzvigo – Holšteino ir Žemutinės Saksonijos žemėse lankėmės Kylyje, Liubeke, Hamburge, Bremene, Braunšvaige, Goslare ir apylinkėse). Tai kraštas, kurį dažnai be reikalo pamiršta turistai, į kurį turistinės firmos neorganizuoja kelionių... Plačiau>>>

Pažintis su šiaurės Vokietija - antra dalis: Hanzos miestai: Liubekas, Hamburgas, Bremenas. Pirmoje straipsnio dalyje supažindinome su šiaurės Vokietijos pajūrio miestais Kyliu, Laboe ir Travemiunde, trumpai papasakojome apie vokiškuosius kurortus bei keliones iš miestų - palydovų į didmiesčius. Tačiau kai nusibosta jūra ir paplūdimiai, belieka sėsti į traukinį ir vykti toliau. Mes iš Kylio traukiniu išvykome į Liubeką ir pradėjome pažintį su Hanzos miestais. Beje, visos kelionės metu, dešimt dienų, keliavome tik traukiniais. Aplankyti Hanzos miestus verta. Tai miestai, garsėjantys savo architektūra (matėme tik Hanzos miestams būdingų namų, sužinojome apie bendruomenės namų kvartalus), savo istorijomis ir legendomis (tikriausiai net nepagalvotumėte, kad vieną Liubeko bažnyčią padėjęs statyti net linksmas, šelmiškas velniūkštis), praeitimi ir dabartimi. Taigi pirmyn į traukinį ir važiuojam į Hanzos miestus!.. Plačiau>>>

Slidinėti traukiam! Rudeniui įpusėjus, spaudoje atsiranda pirmieji skelbimai siūlantys vykti slidinėti. Dažnai net ir pirmą kartą slidinėsiantys pradeda galvoti apie artėjančią kelionę ir nori kaip galima geriau pasiruošti. „Lizdas“ nusprendė nelikti nuošaly ir savo puslapių lankytojams pateikia daugiau informacijos. Kalnų slidinėjimo instruktorius aiškina savo mokiniams: „Mūsų pamoka bus iš trijų dalių. Pirmiausia mokysimės atsistoti ant slidžių. Po to mokysimės nusileisti nuo kalno. Ir galiausiai mokysimės vaikščioti su ramentais.“ Tai, suprantama, anekdotas. Tikri kalnų slidininkai turi savo posakį: nusileisti nuo kalno gali beveik kiekvienas. O slidinėti - to reikia išmokti... Plačiau>>>

Marcipanai: maistas ar vaistas?
Pamėginkite atspėti, kuo labiausiai garsėja Liubekas? Senu uostu, iš kurio ir šiomis dienomis kasdien išplaukia daug keltų? Gal savo priklausomybe Hanzos bendrijai? O gal savo architektūra? Istorija? Tomu Manu? Ne. Atsakymas daug paprastesnis. 1407 metų knygose, kuriose aprašomos istorijos apie Kalėdas Liubeke, minimi ir marcipanai. Būtent iš Liubeko po plataus pasaulio kampelius paplito šis gardėsis... Plačiau>>>

Ką reiškia gyventi. Tą galima pajusti tik karo kamuojamoje šalyje. Christianas Thomas Kurzke – vokietis studentas, šiuo metu atliekantis praktiką Izraelyje. Pirma pažintis su šalimi buvo prieš trejus metus, ten jis praleido mėnesį. Dabar į karo kamuojamą šalį atvyko pusei metų. Patirtus įspūdžius laiškų – dienoraščių forma jis siunčia savo draugams visame pasaulyje (tarp jų ir man). Galvoju, kad Lizdo skaitytojams bus įdomu paskaityti jo patirtus įspūdžius. Juk nemažai mūsų šalies piliečių svajojo apsilankyti čia Jubiliejinio tūkstantmečio metais. Tačiau įsižiebęs karinis konfliktas sužlugdė piligriminių kelionių planus... Plačiau>>>

Kuomet automobilis - gyvenimo būdas. Poilsį kiekvienas įsivaizduojame skirtingai. Vieni atsipalaiduoja sėdėdami prie televizoriaus su alaus buteliu ir traškučių maišeliu rankose, kitiems poilsis asocijuojasi su muziejų lankymu arba pasivaikščiojimu po gimtąjį miestą, treti taupo visus metus pinigus, kad galėtų savaitę kitą praleisti turistinėje kelionėje. Tačiau yra žmonių, kuriems automobilis yra ne būtinybė ar pramoga – jis tapo tiesiog gyvenimo būdu. Todėl savaime suprantama, kad ir poilsiauti tokie žmonės keliauja automobiliais... Plačiau>>>

Grūto parkas primins praeitį. Prie Druskininkų yra kaimelis, kuriuo vieni piktinasi, kiti džiaugiasi. Bet abejingų tikriausiai nėra. Tai Grūtas, kuriame prie Grūto ežero įkurtas ir Grūto sovietinių skulptūrų parkas. Kai lankėmės kovo pabaigoje buvo eksponuojama 50 skulptūrų, dar 13 ruošiamasi pastatyti. Darbams vadovavo Viliumas Malinauskas – žmogus, kuris 20 ha savo žemės skyrė lietuviško monumentalizmo paveldui. Parkas įkurtas asmeninėje Malinauskų žemėje prie Grūto ežero. Savininkų pagrindinis užsiėmimas – grybų ir uogų perdirbimas. Net 90% grybų produkcijos eksportuojama į užsienį. Beje, į šeimos verslą įtraukti visi šeimos nariai. Dalį iš verslo gautų pajamų Malinauskai skyrė Grūto parko kūrimui, ir per porą metų pelkėtas miškas virto bene lankomiausiu objektu prie Druskininkų. 1998 – aisiais metais buvo paskelbtas konkursas sovietinių skulptūrų parko koncepcijai. Iš keturių pateiktų labiausiai atitinkančių konkurso reikalavimus buvo paskelbtas Malinauskų projektas. Taigi, paskutiniąją tų metų dieną buvo pasirašytas nutarimas, leidžiantis steigti muziejų, o po kurio laiko į Grūtą pradėtos vežti skulptūros... Plačiau>>>

Pažintis su Kuršių nerija. Unikali savo geografine padėtimi, kraštovaizdžiu, gamta ir istorija, Kuršių nerija žavi visus. Bent kartą čia apsilankęs žmogus svajoja čia vėl sugrįžti. Tai kampelis, į kurį pailsėti dešimčiai dienų ne kiekvienas gali atvykti – brangus persikėlimas keltu bei ekologijos mokesčiai, brangesnis pragyvenimas. Studentams, keliaujantiems su miegmaišiu ant pečių, irgi nėra galimybių – kol kas nerijoje nėra nei vienos vietos, kur galima būtų pasistatyti palapinę. Kuršių nerija tapo reprezentaciniu mūsų šalies kampeliu, tarsi įpareigojančiu kiekvieną lietuvį bent kartą joje apsilankyti. Siekiant išsaugoti trapią nerijos gamtą, kopas, augalus, gyvūnus ir senovinius statinius, prieš dešimtmetį buvo įkurtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Pernai jis buvo pripažintas tarptautiniu mastu ir įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą... Plačiau>>>

Alaus tradicijos Vokietijoje. Vokiečiai pavalgyti mėgsta. Taip pat jie skanius ir įvairius skirtingų regionų valgius mielai užsigeria alumi. Ko jau ko, bet alaus įvairove ši šalis gali didžiuotis. Juk ne veltui Vokietija vadinama alaus šalimi. Įvairių tyrimų bendrovių duomenimis, vokiečiai (įskaitant ir abstinentus, vaikus ir visus kitus) kasmet išgeria maždaug po 150 – 190 litrų alaus! Tai byloja, kad alaus tradicijos šioje šalyje – tikrai labai senos, o receptūros – labai įvairios. Markas Tvenas apie alų Vokietijoje rašė: „Alus šioje šalyje yra toks įvairus, kaip ir kieme kudakuojančios dedeklės“. Tikra tiesa. Šiandien šalyje gaminama daugiau kaip 5000 rūšių įvairaus alaus. Vienoks alus mėgstamas Bavarijoje, kitoks – Šiaurės ar centrinėje Vokietijoje. Tačiau pagal savo stiprumą ir skonines savybes šis gėrimas dažniausiai skirstomas į tris sąlygines rūšis. 
Pirmajai galima priskirti labai lengvą ir šviežią alų (pvz., Kölsch. Šis alus yra toks lengvas, kad vokiečiai juokauja, jog tai vanduo, kuriuo buvo plaunamos alaus statinės), šviesų (žinomą visame pasaulyje Pils arba Pilsner pavadinimu) bei tamsų (nors tamsus alus Vokietijoje gaminamas, jis nėra labai populiarus, ir šiai rūšiai priskiriamas daugiausiai importuotas alus)... Plačiau>>>

Majorka - septynioliktoji Vokietijos žemė? Šaltą žiemą dažniausiai sėdime įsisupę į šiltus apklotus, „apsikabinę“ didžiausius puodus karštos arbatos arba kavos ir svajojame apie šiltą vasarą arba net apie šiltus kraštus. Ach, Graikija, Kanarai, Majorka!.. Majorka. Ar ji taps septynioliktąja Vokietijos žeme? Jei taip, pokalbiai telefonu kainuotų tiek pat, kiek ir šalies viduje, užrašai ant kavinių, įstaigų ir kitur būtų vokiški... Kiek sudėtingiau būtų atvykti į šalį, bet jei lėktuvų bilietai kainuotų tiek, kiek traukinių, vokiečiai dar masiškiau trauktų į šią salą... Plačiau>>>

Kavos ir literatūros draugija. Tradicijos, atkeliavusios iš senovės. Tikriausiai ne vienam žodžiai „Austrija” ir „Viena” asocijuojasi su maistu. Vienos šnicelis, tikras austriškas obuolių pyragas „Apfelstrudel”, o prie pyrago, be abejo, tikros Vienos kavos puodelis. Besilankantiems Vienoje tai yra pramoga, kavos mėgėjams - buvimas antruosiuose namuose, menininkams ir literatams tai – tam tikra institucija. „Pirmuoju savo skiemeniu žodis ‘kava’ reiškia gėrimą, antrasis ‘kavos’ skiemuo pabrėžia kavines ir kavos namus Vienoje ir visoje Austrijoje, kurie yra austrų gyvenimo būdas”, 1978 metais rašė Hans Weigel... Plačiau>>>

Muziejus, atsiradęs iš moters stiprybės. Tiesa, kad pasaulis margas, jau seniai žinoma kiekvienam. Kad jame yra dar daugiau visokiausių margumynų, neabejoja niekas. Vieni iš tokių margumynų yra muziejai. Ir kokių tik nėra! Štai Berlynas gali pasididžiuoti turįs muziejų, atsiradusį iš vienos moters stiprybės. Tai – Beate Uhse (Beatės Uzės) Erotikos muziejus. Šiuo metu tai yra “didžiausias erotinių fantazijų pasaulis Žemėje”. Būtent taip pristatomas muziejus informaciniuose kataloguose. Moteris, įkūrusi šį muziejų, gali didžiuojasi labai spalvinga biografija. Gimusi 1919 metų spalio 25 dieną Rytų Prūsijoje, jau 1937 metais Beate Uhse mokėsi pilotuoti lėktuvą... Plačiau>>>

 

 

 

© lizdas.ga   webmaster@lizdas.ga