Nepažintoji Kinija: Fudzian provincija – arbatos kultūros lopšys



Kartą padariau eksperimentą – nutariau apklausti savo draugus ir pažįstamus, ką jie žino apie Kiniją. Nustebau, kiek nedaug jie tegali pasakyti: Didžioji kinų siena, Mao Dzedungas, Tiananmenio aikštės įvykiai, okupuotas Tibetas... Vienas kitas prisiminė Uždraustąjį miestą, molinę kariuomenę – ir viskas. Kažkada ir aš ne ką daugiau žinojau, tačiau pradėjusi domėtis Kinijos kultūra, istorija, patyrinėjusi žemėlapį, supratau, kokia neaprėpiama daugybė įvairiausių gamtos ir kultūros stebuklų slypi tiek didžiausiuose Kinijos miestuose, tiek tolimiausiuose šalies kampeliuose. Tiesą sakant, nėra čia kuo stebėtis, juk Kinijos plotas – trečias didžiausių pasaulio valstybių penketuke. Žiemą Kinijos šiaurėje esančiame Harbino mieste spaudžia -40° C šaltukas ir rengiamos ledo skulptūrų parodos. Tuo pat metu pietinėje Kinijos dalyje – Kunminge ar Hainanio saloje klesti amžinas pavasaris, o vidutinė gruodžio mėnesio oro temperatūra +26° C. Rytinėje Kinijos pakrantėje įsikūrę klestintys uostai. Labiausiai į vakarus nutolusios Sindziano (pažodžiui išvertus „Naujosios pasienio žemės“) provincijos didžiųjų miestų klestėjimo laikai jau senokai praėję, nors bemaž prieš du tūkstantmečius tai buvo vieni turtingiausių garsiojo Šilko kelio miestų – vartai, kuriais Kiniją pasiekė Budizmas. Didžios jų praeities pėdsakus dar ir dabar galima pamatyti Kašgare, Turfane ir kituose senuosius laikus menančiuose miestuose. Vis pagalvoju, kokie laimingi mūsų mokinukai – juk Lietuvos istorija palyginus trumpa, o kiek išmokti turi mažieji kinai – Kinijos civilizacija skaičiuoja jau penkis ar net septynis tūkstančius metų, nelygu kaip žiūrėsime. Tokios milžiniškos ir prieštaravimų pilnos šalies tūkstantmečiais puoselėjusios savo kultūrą keliais sakiniais neaprašysi. Pasistengsiu atskleisti paslaptingą Kinijos grožį, papasakosiu apie kinų kultūros ir pasaulėžiūros ypatybes. Viena po kitos pristatysiu garsiausias Kinijos provincijas. Pradėti norėčiau nuo Fudzian provincijos.

 

Fudzian provincija plyti Kinijos pietrytinėje pakrantėje – tiesiai prieš Taivanio salą. Ši provincija turi ilgą ir spalvingą istoriją, siekiančią dar Kariaujančių karalysčių (475-221 m.pr.Kr.) laikotarpį. Senovėje čia gyveno Min gentims priskiriami žmonės. Jų valties formos kapavietės Ui kalnuose siekia jeigu ne Sia (21-16 a.pr.Kr.), tai Šang (16-11 a.pr.Kr.) dinastijos laikus. Be Min genties Fudzian provincijoje gyvena keletas kitų Kinijos tautinių mažumų: Še ir Hui tautelės gyvena daugiau urbanizuotoje teritorijoje, Ding ir Guo klanai yra senovėje gausiai su kinais prekiavusių arabų ir persų palikuonys. Jie, kaip ir kitos mažos tautelės gyvena išsisklaidę po pietinę provincijos dalį. Šiandien tai klestinčių uostų ir nuostabių kalnų kraštas, arbatos kultūros lopšys. Iš čia kilęs kiniškos arbatos paruošimo menas pateko į Japoniją ir pradėjo savo atskirą gyvenimą.

 

Arbatai Fudzian provincijoje skiriamas ypatingas dėmesys. Būtent šioje provincijoje auginamos dauguma labiausiai Kinijoje vertinamų Ulong arbatos rūšių. Ulong arbata naudojama ir kinų arbatos ceremonijoje, kurioje daugiausiai dėmesio skiriame ne ceremonijos estetikai ir plikam ritualui, o pačiai arbatai. Tik kinai arbatos ceremonijos metu stengiasi atskleisti ir mėgautis pačios arbatos lapelių forma, jų aromatu, spalva ir skoniu. Pietinėje provincijos dalyje auginamos Pietinės ulongo arbatos rūšys, iš kurių garsiausia - Tieguanin – Geležinės bodisatvos arbata. Šiaurinėje dalyje auginamos Šiauriniais arba Ui kalnų ulongais vadinamos arbatos rūšys. Garsiausia ir brangiausia jų vadinama Didžiuoju raudonu chalatu. Šios arbatos tėra trys krūmai, iš kurių per metus priskinama ir pagaminama tik keli šimtai gamų brangiausios pasaulyje arbatos. Kadaise ši arbata buvo skirta tik imperatoriaus stalui, tačiau ir šiandien ja mėgautis gali vien išrinktieji.

 

Keliaujant iš šiaurės į pietus, pirmiausiai mus pasitiks Ui kalnai – vieni iš penkių gražiausių Kinijos kalnų masyvų. Mėgstantys tradicinę kinų tapybą pasijus tarsi keliautų kelių šimtų metų senumo kiniškame paveiksle. Čia miglose išnyksta ir vėl netikėtai iškyla kalnų viršūnės, vinguriuoja kalnų upės, kalnų šlaitai apsodinti arbatos krūmais. Šie kalnai garsėja ne tik savo grožiu, bet ir ypatingos rūšies Ui ulongo arbata auginama tik čia. Keliautojams atsiveriantis šešiasdešimties kvadratinių kilometrų Ui kalnų masyvas plyti Fudzian provincijos šiaurės vakaruose aplink Uiši miestą. Per kalnus teka Devynių vingių upė, sukurianti nepakartojamą peizažą. Jame persipina žydro vandens ir raudono akmens uolų vaizdai. Ui kalnuose abipus upės stūkso 36 viršūnės, kiekviena turinti savo vardą. Čia gali rasti Nefritinės mergelės uolą, Debesų ir miglų lizdą, Dangumi plaukiančią viršūnę, Erelio snapo, Riaumojančio tigro uolas ir daugybę kitokių gamtos išdaigų. Kalnuose slypi 99 paslaptingos olos, apipintos istorijomis ir legendomis. Šiandien ir jūs galite aplankyti nuostabiuosius Ui kalnus, tereikia prisijungti prie balandžio mėnesį ten važiuosiančios grupės.

 

Senoviniais bambukiniais plaustais irdamiesi Devynių vingių upe, pakeliui apžiūrime keliautojus pasitinkančią Didžiąją karaliaus uolą. Jos viršūnė tankiai apaugusi senais medžiais, o rytiniame šlaite galima įžiūrėti Virsmo nemirtinguoju olą. Senovėje kinai daoistai tikėjo, kad alchemijos pagalba galima tapti nemirtingu. Išminčiai stengėsi atrasti mišinį, kurį vartodamas žmogus pasiektų nemirtingumą. Tokio mišinio paieškos dažnai baigdavosi liūdnai: alchemikai nusinuodydavo, kadangi vienos pagrindinių nemirtingumo mišinio sudedamųjų dalių buvo ypač nuodingi arseno ar gyvsidabrio junginiai. Siekdami nemirtingumo, nusinuodijo keletas Kinijos imperatorių, norėjusių savo valdžią išsaugoti amžiams. Vėliau išorinę alchemiją pakeitė vidinė – tam tikros kvėpavimo ir meditacijos praktikos. Jos buvo praktikuojamos atsiskyrus kalnų olose, kur, buvo tikima, adeptas pamažu virsdavo nemirtinguoju. Štai tokią Virsmo nemirtinguoju olą galima rasti ir Ui kalnuose. Pasak garsaus kinų išminčiaus konfucianisto Džusi, šioje oloje kadaise gyvenęs karalius Ui. Pats Džusi taip pat gyveno Ui kalnuose. Į pietus nuo antrojo vingio tarsi elegantiška į paslaptingus upės vandenis žvelgianti moteris iškyla Nefritinės mergelės uola. Žiūrėdami į uolos atspindį vandenyje, galime įžvelgti nuostabią apie šviesią ateitį svajojančią mergelę. Ši uola simbolizuoja viso Ui kalnų masyvo grožį. Ties šeštuoju vingiu randame Persikų šaltinio olą, pavadintą pagal kiniškąją utopiją – Tao Yuanmingo kūrinį „Persikų šaltinio ola“. Joje atskleidžiamas nuo karo krečiamos Kinijos imperijos uolomis atskirto taikos ir harmonijos pasaulio grožis. Tačiau užteks apie upę, pasižvalgykime aplink. Huanken kaime rasime šalyje didžiausią Dadžufeng gyvačių sodą, kuriame auginama virš dešimties tūkstančių gyvačių. Ui garsėja gyvačių naudojimo medicinoje tyrimais, jų paruošti vaistai pasiekia ir užsienio valstybes. Šiame miestelyje gausu lankytinų vietų, yra viešbutukas, keletas restoranų, kur galima paragauti patiekalų iš gyvačių mėsos. Suvenyrų parduotuvėlėje galima nusipirkti gyvačių vyno, gyvačių tulžies miltelių, džiovintų gyvačių ir įvairių dirbinių iš gyvačių odos. Tačiau visko neišpasakosi, juolab, kai beveik kiekvienas akmenėlis čia turi savo istoriją. Keliaukime toliau – į Fudzian privincijos pietus.

 

Provincijos sostinė – Fudžou – taip pat senas miestas per savo dviejų tūkstantmečių gyvavimo laikotarpį sukaupęs nemažai kultūros paminklų. Song dinastijos (960-1127 m.Po.Kr.) laikais miestas buvo gausiai apsodintas banjanų medžiais, kurie žaliuoja iki šiol, todėl vienu metu Fudžou buvo vadinamas banjanų miestu. Mieste gausu istorinių ir architektūrinių paminklų: Jušan kalnų septynaukštė Baltoji pagoda pirmą kartą pastatyta 904-taisiais metais valdant Tang dinastijos imperatoriams. Ji tapo vienu iš miesto simbolių. Kitoje senojo miesto pusėje stūkso Juodoji pagoda. Ji poroje su Baltąja sudaro pagrindinius miesto peizažo akcentus. Miestas garsėja karštaisiais šaltiniais, kurių vandeniu galima mėgautis viešbučių voniose ir baseinuose. Kinų virtuvės gurmanai puikiai pažįsta ypatingą Fudžou gaminamo maisto skonį. Čia itin daug dėmesio skiriama jūros gėrybėms.

 

Dar piečiau randame vieną seniausių Kinijos jūrinių uostų – Čiuandžou. Kadaise būtent per šį uostą Vakarų pasaulį pasiekdavo kiniško porceliano, šilko, bronzos gaminiai ir kiti kinų amatininkų dirbiniai, stebinę ir žavėję Senojo pasaulio gyventojus. Kadangi čia lankydavosi pirkliai iš visų aplinkinių valstybių, mieste klestėjo daugybė religijų: Budizmas, Daoizmas, Islamas, Hinduizmas, Nestorianizmas, Manicheizmas ir daugybė kitokių. Mieste gausu senovės architektūros paminklų, kuriuose persipina arabiškos, indiškos, kiniškos įtakos. Įdomu tai, kad prie Rytinių miesto vartų galima rasti dvi kiekvienam islamo pasekėjui šventas kapavietes. Jose ilsisi paties Pranašo Muchamedo mokiniai. Pasak legendos, iškart po islamo atsiradimo Muchamedas išsiuntė keturis savo mokinius į Kiniją: po vieną į Guangdžou ir Jangdžou bei porą į Čiuandžou. Čia galime rasti ir vieną visoje Kinijoje seniausių mečečių. Ji pastatyta 1009 metais pagal Sirijos miesto Damasko mečetės pavyzdį. Per 1607 metų žemės drebėjimą ji buvo smarkiai apgriauta, tačiau keturios sienos išstovėjo. Šiandien geriausiai išlikę pagrindiniai mečetės vartai. Jų aukštis siekia dvidešimt metrų, o skliautuotos vartų lubos išpuoštos ornamentais. Tokių ornamentų galima rasti ir kituose senoviniuose kinų statiniuose, todėl šis statinys puikiai atspindi, kaip glaudžiai susipynė kiniškos ir arabiškos architektūros stiliai. Čiuandžou garsus ne tik mečetėmis, bet ir budistinėmis ar daoistinėmis šventyklomis bei vienuolynais. Tačiau valdant mongolams, miesto didybė pamažu ėmė smukti, miestas tapo kovos dėl įtakų lauku. Tuo laikotarpiu daugelis šventyklų ir vienuolynų virto griuvėsiais. Šiandieniniame mieste gausu atstatytų šventyklų ir vienuolynų. Dalis jų paversti muziejais, tačiau kituose gali sutikti ir vienuolių.

 

Be abejo, daugybė įdomybių liko nepaminėta, juk neįmanoma aprašyti visų Fudzian provincijos kultūros paminklų ar lankytinų vietų, tačiau tikiuosi, kad nors šiek tiek praskleidžiau paslaptingumo skraistę, gaubiančią vieną iš dvidešimt vienos Kinijos provincijų.

 

Parengė: Shiurpe

 

<<< Kiti Shiurpes straipsniai >>>

 

Šio straipsnio visos turtinės ir neturtinės teisės priklauso straipsnio autoriui. Kūrinio naudojimas komerciniams, profesiniams ir kitokiems ne asmeninio pobūdžio tikslams yra draudžiamas ir užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Draudžiama naudoti visą straipsnį arba jo dalį neturint autoriaus raštiško sutikimo. Su autoriumi susisiekti galima nurodytais būdais. (c) Shiurpe, (p) Lizdas

 

 

 

© lizdas.ga   webmaster@lizdas.ga